Kunigas, poetas, rašytojas, kultūros, spaudos darbuotojas. Gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose. Mykolas Vaitkus 1903 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, studijas tęsė eidamas aukštuosius teologijos filosofijos mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Austrijoje – Insbruko universitete, 1944 m. apsigyveno Amerikoje.
Literatūroje daugiausia žinomas kaip lyrinis poetas. Išleido poezijos rinkinius „Margumynai” (1911), „Šviesūs krislai” (1913), „Liepsnelės” (1921), „Nušvitusi dulkė” (1933), „Vienatvėje” (1952), „Aukso ruduo” (1955), „Nuošaliu taku” (1956), „Alfa ir omega” (1963), „Šerkšno sidabras” (1965), „Dienoraštis” (1966); poemas „Laimė” (1911), „Genijus ir meilė” (1912), „Upytė” (1914), „Brėkšta” (1919); psichologinį romaną bibline tema „Tvanas” (d. 1–2, 1927, 1954), autobiografinius romanus apie spaudos draudimo laikotarpį „Auštant” (d. 1–2, 1939), „Rytmečio žygiai” (1944), romaną „Iš įvairių pasaulių” (1929). Parašė keletą dramos veikalų: „Žvaigždės duktė”, (1924), „Vilnius mūsų” (1930), „Žaibas ir mergaitė” (1936). Drama „Žvaigždės duktė” Valstybinio teatro dramos veikalų konkurse pelnė pirmąją premiją, bet nebuvo pastatyta teatro scenoje. Parašė satyrą „Rakšties Rakštys“, atsiminimus: „Mistiniame sode” (1957), „Keturi ganytojai” (1960), „Su Minija į Baltiją” (1962), „Baltijos gražuolė” (1963), „Šiaurės žvaigždė” (1965), „Per giedrą ir audrą” (1965), „Nepriklausomybės saulėj. 1918–1940” (t. 1–3, 1968–1969), „Milžinų rungtynėse” (1972). Atsiminimuose jis rašo ir apie senąją Palangą, mokslą progimnazijoje, sutiktus žymius žmones ir kt.
Profesorius išvertė P. Chaignono „Meditacijos, arba Dvasiški mąstymai” (kn. 1–5, 1929– 1936), Aurelijaus Augustino „Išpažinimus” (1933, 2001), kitų religinių tekstų, operų libretų. M. Vaitkus literatūros, religijos, politikos, visuomenės klausimais rašė periodiniuose leidiniuose: „Vienybė”, „Draugija”, „Viltis”, „Vaivorykštė”, „Vadovas”, „Lietuva”, „Židinys”, „Pradai”, „Žygiai”, „Naujoji Romuva”, „Margutis”, „Aidai”, „Draugas” ir kt.
Jo atsiminimai itin vertingi, nes juose ryškiai iškyla vis dar per menkai plačiajai visuomenei pažįstamas tarpukaris su liepsnojančiu pasiryžimu kurti laisvą demokratišką valstybę, su visomis dvasinio, politinio ir meno pasaulio spalvomis ir užkulisiais juose.
Už du pirmuosius knygos „Nepriklausomybės saulėj” tomus jam buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija.
Mykolas Vaitkus ne tik kūrė, bet ir buvo įsitraukęs į visuomenės gyvenimą. Jis – „Saulės” draugijos narys, Šventojo Kazimiero draugijos garbės narys, Ateitininkų, Katalikų mokslo akademijos, Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys, Lietuvių šaulių sąjungos tremtyje narys, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, tarptautinės Amerikos akademijos amžinasis narys (už nuopelnus lietuvių tautai šios Akademijos apdovanotas žvaigžde ir kryžiumi), taip pat Politinių ir socialinių Mokslų akademijos narys. Jis buvo išrinktas Maltos ordino riteriu.
M. Vaitkus mirė 1973 m. gegužės 20 d. Providence (Rod Ailando valstija, JAV). Palaidotas Putnamo kapinėse. Antkapiniam paminkle užrašyta: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė...“
Minint M. Vaitkaus 140-ąsiais gimimo ir 50-ąsiais mirties metines, Seimas 2023-iuosius paskelbė Mykolo Vaitkaus metais. Ta proga Klaipėdos rajone buvo įamžintas jo atminimas – išleista knyga „Mykolas Vaitkus. Atsiminimai“ (sudarytojas Eugenijus Žmuida), Gargždų miesto parke pastatyta skulptūra (skulptorius Lukas Šiupšinskas), surengta konferencija „Nušvitusi dulkė“*.
Mykolui Vaitkui Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteiktas 2018 m.
*2023 m. spalio 27 d. vykusios konferencijos „Nušvitusi dulkė“ pranešimai:
