Nuo pat 2014 m. Krymo aneksijos, ukrainietis menininkas Oleksandras Klimenko kartu su žmona Sofija Atlantova tapo ikonas ant šovinių dėžių. Brutalumu dvelkiančios karinės šiukšlės paverčiamos meno kūriniais, nešančiais tikėjimą. Pardavinėdamas savo darbus visame pasaulyje, didesnę surinktų lėšų dalį menininkas skiria savanorių medikų organizacijai. Šalia Oleksandro, šiame pasakojime regime ir atsidavusius medicinos darbuotojus, karininkus, eilinius žmones išlaisvintose teritorijose – Kyjive, Bučoje, Gostomelyje, Irpynėje, Borodiankoje, okupuotame Černihive ir kitose Ukrainos teritorijose. Herojų pasakojimai atskleidžia juos kaip tikrus, tylius ir nematomus šio karo didvyrius, kurie nepasidavė, nepasiduoda ir nepasiduos.