Kokia meilės prasmė, jei ji nepadaro mūsų geresnių? Kokia prasmė būti seserimis, jei viena kitos nebranginame?
1501-ieji, Londonas. Į Tiudorų rūmus susituokti su Anglijos sosto įpėdiniu iš Ispanijos atvyksta Kotryna Aragonietė. Jaunojo sesuo princesė Margarita pavydi nuotakai atitekusio dvaro dėmesio ir prabangių iškilmių, o labiausiai – batelių auksu siuvinėtomis nosytėmis ir auksiniais raišteliais. Todėl su džiaugsmu priima žinią, kad derybos su Škotijos karaliumi pagaliau baigtos, ji ištekės ir taps karaliene. Per vestuves Edinburge Margarita avės auksu žvilgančius batelius ir su smulkmenomis viską aprašys laiške, kad dabar pavydu užsipliekstų jaunesnė sesuo Marija ir našle tapusi Kotryna.
Kotryna Aragonietė, Margarita ir Marija Tiudor – joms trims buvo lemta tapti karalienėmis, patirti išdavystes ir išgyventi intrigas, laidoti vaikus ir sutuoktinius, pamilti ir prarasti mylimuosius. Visą gyvenimą jas siejo meilė ir neapykanta, konkurencija ir bendras sielvartas, kol galiausiai seserys suprato, kad vienintelis tvirtas dalykas žiauriame pasaulyje – jų tarpusavio ryšys, galingesnis už bet kurį vyrą, netgi karalių.
Populiarių istorinių romanų autorė Philippa Gregory bestseleryje „Trys seserys, trys karalienės“ atverčia dar vieną mažiau žinomą Tiudorų dinastijos puslapį – iš užmaršties prikelia tris karalienes – Anglijos karaliaus Henriko VIII seseris Margaritą, Mariją ir jo pirmąją žmoną Kotryną Aragonietę.
