Rašytojai kuria nacionalinę literatūrą, o pasaulio literatūrą kuria vertėjai.

José Saramago, Nobelio premijos laureatas

Šiemet Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS) švenčia savo 20-metį. Nuo tada vertėjo vardas skamba vis plačiau ir garsiau, atsirado premijos vertėjams, jų darbas viešai pripažintas vertingu ir reikalingu. Pabandykime įsivaizduoti pasaulį be vertėjų ir vertimų – nebėra knygų, filmų, nevyksta koncertai ir renginiai, nebežinome apie pasaulio ir savo pačių sandarą, mokslininkai vis kažką atranda ir išranda, bet tai ir lieka tik jų tautos nuosavybė. Pasaulis nesivystytų, būtų nykus ir lėkštas.

Bet vertėjai lieka šešėlyje, jų vardai niekam nežinomi, jų tarsi ir nėra. Vertėjus užgožia autoriaus, kūrinio didybė, pamirštama, kad vertėjas – kūrinio bendraautoris, kad be jo talento ir meistriškumo nesimėgautume didžių rašytojų kūryba.

Gimus LLVS vertėjai pamažu įgavo formą, vaizdą ir garsą, bet plačiajai publikai vis tiek liko nematomi. Ši paroda – galimybė pamatyti dalį geriausių vertėjų, įsidėmėti juos ir knygas rinktis ne tik pagal pavadinimą ar autorių, bet ir
pagal vertėją.

Ir tikėkimės, kad ateis toks laikas, kai vertėjo pavardė pasirodys ant knygos viršelio, kad Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (perleidžiamame kas 5-6 metus) žodis „vertėjas“ turės atskirą straipsnį, o ne bus pačioje apačioje prilipintas prie „versti“. Beje, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, galiojusiame 2004 m. (LLVS įkūrimo metais), žodis „Vertėjas“ buvo apibūdinamas taip: 1. tas, kas griauna ant šono, 2. tas, kas išverčia mėšlą, 3. tas, kas varto nuo šono ant šono, ir tik ketvirta, paskutinė reikšmė buvo 4. tas, kas verčia tekstą.