Gegužės 5-ąją, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje svečiavosi viena populiariausių rašytojų, istorinių romanų kūrėja Gina Viliūnė. Susitikime knygų autorė atskleidė, kad yra kilusi iš bajorų giminės, vertina nuoširdumą ir draugystę, mėgsta klausytis operos, rengti teminius vakarėlius, lankyti muziejus bei senas bažnyčias. Rašytoja atviravo, jog svajoja nuvykti į Braziliją, kur emigravo jos senelis, ir parašyti apie jį knygą. Be rašytojos darbo Gina Viliūnė dar veda ekskursijas ir turi individualų kompiuterinio dizaino verslą. Rašytoja įkvėpimo semiasi iš istorinės medžiagos – jei sužino ką nors įdomaus, iškart nekantrauja papasakoti, pasidalinti su kitais. Gina Viliūnė pasakojo: „Mano knygos – tai tarsi gidavimas, tik platesniu masteliu, esu orientuota į praeitį, jaučiu nostalgiją visiems praeities dalykams“. Rašytojos kūrybinis kelias prasidėjo, kai leidyklos užsakymu knygai „Vilniaus šventovės“ (bendraautorius R. Urbakavičius) ji parašė penkiasdešimt penkis tekstus apie maldos namus, esančius Vilniuje. Nagrinėjant įvairius istorinius šaltinius apie bažnyčias prisikaupė tiek įdomybių, kad sukauptą informaciją ji sudėjo net į dvi pirmąsias knygas – „Karūna be karaliaus“ ir „Vilniaus madona“. Rašytoja yra sukūrusi ir dvi vaikiškas knygas apie ruonius ir paukščius, kurios yra tarsi „grąžinta skola užaugusioms dukroms“.
Gina Viliūnė prisipažino, kad rašymas jai yra ir darbas, ir malonumas: kurti, sugalvoti personažus, įvykius – įdomu, o spausdinti, redaguoti – jau sunkiau. Įdomu tai, kad rašant galvoje sukasi ne tik tuo metu kuriama istorija, bet mažiausiai dar kelios, o knygą kuria maždaug metus.
Žiūrovai susidomėję stebėjo rašytojos parengtą pristatymą ir klausėsi pasakojimų apie paskutiniąsias detektyvines istorijas „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ ir „Spąstai pirklio žudikui“ Šiuo kūriniai – tai dovana gimtajam miestui Vilniui, kuris 2023 m. minės 700 metų jubiliejų. Pirmoji knyga atsirado iš netikėtų sutapimų. Sudalyvavusi tarptautinėje archeologinės avalynės parodoje, rašytoja panoro visus pasakojimus sudėti į knygą, o kai sulaukė „Tyto alba“ leidyklos vadovės pasiūlymo parašyti apie paslaptingą personažą Vilniaus budelį, ji įgyvendino ir seną norą parašyti detektyvą. Pirmojoje knygoje daugiausiai dėmesio skiriama Vilniaus amatininkams – batsiuviams, siuvėjams, šaltkalviams ir, žinoma, Vilniaus budeliui bei jo mokiniui Adui. Antrojoje knygoje skiriamas dėmesys pirkliams ir jų kelionėms – knygoje vytine plaukiama į Kauną ir net Klaipėdą. Autorė džiaugėsi, kad ji nėra istorikė ir rašant grožinę literatūrą gali improvizuoti, kurti istorijas, įterpti personažus, kurie yra išgalvoti arba realybėje gyvenę asmenys. Pavyzdžiui, XVI a. gyvenęs žmogus – Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas. Antrojoje knygoje kūrėjai sudėtingiausia buvo rašyti apie pirklių kelią upių transportu vytinėmis, nes išliko nedaug medžiagos, o epizodas apie popieriaus gamybą gal kiek „pritemptas“, tačiau labai įdomus, mat tuomet jį gamino iš skudurų.
Atsisveikindama su klausytojais autorė išdavė paslaptį, kad trečioji knyga apie budelio mokinį Adą jau visai baigiama rašyti ir joje daugiausia dėmesio bus skiriama bajorams bei tuo laikotarpiu galiojusią apgyvendinimo prievolę.
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos pavaduotoja projektinei ir kultūrinei veiklai Živilė Markutė-Armalienė
Nuotraukos: Deividas Bušma, Osvaldas Girtys
