Įkvėptos drąsos. Sujungtos draugystės. Suvienytos vilties.
Dingusios. Pamirštos. Drąsios... Moterys.
Puiki istorijų pasakotoja, viena geriausių New York Times autorių, sukūrusi „Lakštingalą“ ir „Keturis vėjus“, pristato sukrečiančią ir Ameriką pakeitusią epochą — septintąjį XX a. dešimtmetį. „Moterys“ — išskirtinis romanas: vienu kartu tai ir jautrus moters, bręstančios pavojingu laiku, portretas, ir didingas pasakojimas apie karo padalytą ir politikų suluošintą tautą, apie kartą, vedamą svajų, kurias prarado mūšio lauke.
„Moterys irgi gali būti didvyrės.“
Kai dvidešimtmetė slaugą studijuojanti Fransė „Frenkė“ Makgrat išgirsta šiuos netikėtus žodžius, jai tarsi atsiveria akys. Užaugusi idiliškoje Koronado saloje, globojama konservatyvių tėvų, ji visuomet didžiavosi tuo, kad elgiasi teisingai ir yra gera mergaitė. Bet 1965 metais pasaulis pasikeičia, o ji ryžtasi pasirinkti kitokį gyvenimą. Kai jos brolis išvyksta į Vietnamą, ji impulsyviai įstoja į Kariuomenės medicinos seserų korpusą ir eina tuo pačiu keliu.
Tokia pati žalia ir nepatyrusi, kaip ir kautis į Vietnamą siunčiami vyrai, Frenkė sunkiai prisitaiko prie karo destrukcijos ir netikėtos traumos, kai grįžta namo į pasikeitusią ir susiskaldžiusią Ameriką.
„Moterys“ — pasakojimas apie vieną moterį, išėjusią į karą, bet ji simbolizuoja visų moterų, žengusių pavojingu keliu, kad padėtų kitiems, istoriją. Moterų, kurių auka ir tarnystė savo šaliai buvo per dažnai pamirštama. Tai deginančio skvarbumo ir lyrinio grožio romanas bei itin emocionali, sodriai nutapyta vienos įsimenančios veikėjos, kurios išskirtinis idealizmas ir drąsa skriejant kulkoms atspindi visa kartą, istorija.
