Liutauro Degėsio esė knygos „Apatiniai gyvenimo drabužiai“ pristatymas

  • Spausdinti

Balandžio 27-ąją, Nacionalinės Lietuvos bibliotekų savaitės metu, Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje ir Endriejavo filiale svečiavosi rašytojas, publicistas, filosofas, monografijų, mokslinių straipsnių ir vadovėlių autorius Liutauras Degėsys. Rašytojas du kartus įvertintas Kultūros ministerijos premija už publicistiką (2010, 2017 m.) ir Vyriausybės kultūros ir meno premija už poeziją ir filosofinių esė knygas (2013 m.).
Liutauras Degėsys Gargžduose lankėsi pirmą kartą, kaip pats minėjo – tai jo „asmeninis indėlis į Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę <...> - rašytojui naudinga susitikti su skaitytojais – labai svarbus grįžtamasis ryšys. Reikia nueiti bibliotekon ir pažiūrėti, ar skaitomos tavo knygos – jei pamatai, kad knygos kava sulaistytos, nuskaitytos – būni toks patenkintas, o jei naujos, blizgančios, tai...“ Pasakodamas apie save paminėjo, kad keturis mėnesius negyvena Lietuvoje, o keliauja, skaito paskaitas, dalyvauja konferencijose. „Kelionės ne tik galimybė pamatyti pasaulį, bet ir puikus būdas sužinoti apie Lietuvą“. Pristatydamas savo kūrybą, papasakojo, kad yra parašęs apie 200 eilėraščių, 40 iš jų yra tapę dainomis, nemažai jų atlieka Kostas Smoriginas. Dabar su kompozitoriumi Algirdu Klova sukūrė apie 15 dainų, kurias atliks choras „Liepaitės“.
Prieš pradėdamas skaityti poeziją, juokavo, kad reikia tekstus peržiūrėti, nes „iš vakaro pasiruošti eilėraščiai gali atrodyti neblogai, o va ryte atrodo truputį kitaip.“ Eilėraščių girdėjome visokių: ir vaikiškų ir realistinių, ir humoristinių: apie pilkus knygraužius (bibliotekininkus, kūrėjus?), užtrauktuką ir kt.
„Jei nerašai eilėraščių, tai viskas, ką parašai, vadinasi proza“ – tokiu pasakymu rašytojas perėjo prie prozinės kūrybos. Yra parašęs du romanus (šiuo metu rašo trečiąjį), keturias esė knygas, vadovėlių.
Iš visų savo prozos kūrinių išrinko aforizmus ir keletą jų perskaitė: „Supranti, kad nepakanka vaizduotės, kad galėtum įsivaizduoti, ką galėtum įsivaizduoti jei turėtum vaizduotę“, „Supranti, kad dažniausiai pritrūksti proto, kad suprasti, kad trūksta proto“, „Supranti, kad kalbėjimas apie meilę nėra meilė, kad kalbėjimas apie meną nėra menas, kalbėjimas apie politiką nėra politika“...
Klausytojams pristatė ir naujausią esė knygą „Apatiniai gyvenimo drabužiai“, pasidalijo mintimis, įžvalgomis apie nūdieną, politiką, draugystę, humorą – „humoras yra tokia patalpa, kur durys turi rankeną tik iš išorės, nori grįžt – nebegali, nes nėra rankenos <...>, jis labai įtraukia“. Prisipažino, kad „turi problemų su savo teksto suvokimu“ ir pateikė pavyzdį apie savo tekstą „Senius reikia šaudyti jaunystėje“. Anot rašytojo, senatvė yra liga, kuria užsikrečiama jaunystėje. Susitikimas neprailgo – rašytojas kalbėjo improvizuodamas (ir paskaitas skaito nepasiruošęs, o Power Point programa paruoštos skaidrės – „tai žmonių bukinimas ir asilinimas“), šmaikštavo, kad geriausia pateikti klausimus raštu – „tada gali pasiruošti atsakymus iš anksto ir atsakinėti į savo klausimus, nes niekas nežino kokie jie buvo“ ir rimtai , kad jo, kaip menininko, tikslas yra žmogų išlaisvinti.
Živilė Markutė-Armalienė
Nuotraukos- Rita Žadeikytė, Živilė Markutė-Armalienė