Domo Kauno knygos „Aš esu Etmės Ėvė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ sutiktuvės

  • Spausdinti

      Prieš pat pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, Vasario 16-osios išvakarėse, Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vyko prof. Domo Kauno knygos „Aš esu Etmės Ėvė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ sutiktuvės. Pristatyme dalyvavo pats knygos sudarytojas, Klaipėdos universiteto profesorė dr. R. Bončkutė ir doktorantė Irma Antanaitytė. Šiai progai mūsų biblioteka paruošė kilnojamą parodą, kurioje atsispindi rašytojos gyvenimo kelias: svarbiausios gyvenimo datos, jos kūryba, knygos apie ją, užfiksuotos akimirkos.


Knygoje „Aš esu Etmės Ėvė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ autorius publikuoja 1978–1983 m. užrašytus penkiasdešimt septynių žmonių, pažinojusių arba artimai su rašytoja besibičiuliavusių, sakytinius liudijimus. Tarp jų jos pusseserės M. Mickienės – apie seserų Simonaityčių ir jų palikuonių likimus, rašytojos D. Čiurlionytės-Zubovienės – apie rašytojos gyvenimą Kaune, Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos bažnyčios vargonininko E. Meškausko, talkininkavusio rašytojos iniciatyva remontuojant Vanagų bažnyčios vargonus, buvusios partizanų ryšininkės ir politinės kalinės M. Žiliūtės bei kitų pasakojimai. Knygoje taip pat spausdinami autoriaus surinkti rašytojos laiškai bei kiti reikšmingi jos kūrybą ir gyvenimą liudijantys dokumentai.
Pristatymą pradėjo Baltų filologijos katedros prof. dr. Roma Bončkutė. Ji, apžvelgdama pristatomo leidinio sandarą, turinį, aktualumą bei išliekamąją vertę, teigė, jog knyga „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“ – tai vertingos autentiškos informacijos šaltinis lituanistams, pedagogams, istorikams ir kt. Ji pateikė ugdymo įstaigų darbuotojams skirtas rekomendacijas, kuriomis vadovaujantis galėtų būti skatinamas šių dienų jaunimo domėjimasis literatūros mokslu. Toliau kalbėjo doktorantė Irma Antanaitytė, kuri sakė, kad knygą skaitė dviem žvilgsniais – kaip specialistė ir kaip paprastas skaitytojas. Ji teigė, kad knyga unikali savo pritaikomumu: sodri savo pasakojimais, joje gausu nuorodų, daug istorinių faktų. I. Antanaitytės manymu, pats vertingiausias knygos rodiklis – atsiveriantis rašytojos asmenybės sferinis portretas. Jos teigimu, istorinė ar literatūrinė asmenybė per ilgą laiką suplokštėja ir mes operuojam tik pagrindiniais faktais, apibūdinimais, o šioje knygoje pavyko atsiskleisti I. Simonaitytės įvairiapusiškumą.
Profesorius apžvelgė svarbiausias rašytojos gyvenimo, kūrybos, visuomeninės veiklos faktus. I. Simonaitytė buvo pavainikė, labai neturtingos, į skurdą patekusios mergos vaikas, nuo vaikystės buvo luoša, sirgo kaulų tuberkulioze. Visą gyvenimą tai buvusi jos didžiulė našta. Sulaukusi 50-ies, ji be globos negalėjusi apsieiti, per dieną išgerdavusi 35 tabletes, bet visada buvusi pakelta galva, tiesia nugara.
Pristatydamas leidinį „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“, prof. habil. dr. Domas Kaunas akcentavo, jog viena iš svarbiausių šios knygos „gimimo“ paskatų buvo Mažosios Lietuvos kultūros šaknų, slypinčių Ievos Simonaitytės kūrybiniame palikime, išsaugojimas ir gaivinimas. Knygoje liudijimus pateikė skirtingų sričių atstovai, kurie asmeniškai pažinojo I. Simonaitytę: Mažosios Lietuvos lietuviai, rašytojai, literatai, artistai, muzikologai, dailininkai, žurnalistai, kultūros darbuotojai, mokslininkai ir kt. Taip pat knyga praturtinta archyvine bei kita dokumentine medžiaga.
„Prie Simonaitytės reikia priartėti, tai nėra paprasta, ji labai sudėtinga asmenybė, ne tokie kaip mes, jai likimas lėmė nepalankias sąlygas“, – dėstė profesorius. Priartėti prie jos D. Kaunui lėmė pats likimas. Jis – žemaitis nuo Plungės. Tėvams atsikėlus į Klaipėdos kraštą, jis mokėsi Priekulės vidurinėje mokykloje ir jau tuomet teko matyti rašytoją. Studijuodamas Vilniaus universitete, rinko medžiagą apie šią iškilią asmenybę. Ir buvo pas ją nuvykęs į Priekulę, su ja bendravo, rašytoja tada jį pakvietusi – „kai grįši į Vilnių, ateik į butą“. Taip ir mynė takus, užrašinėjo informaciją į bloknotą. Jau vėliau rinkdamas prisiminimus apie Simonaitytę, dviračiu važinėdamas po tą kraštą, kur ji augo, kur ją dar prisiminė, apklausinėjo daug žmonių. Ir taip iki šių dienų kaupė, konspektavo žmonių pasakojimus apie I. Simonaitytę.
Baigdamas profesorius rodė ekrane nuotraukas. Jis I. Simonaitytės palikimą prilygino monumentui ir apgailestavo, kad rašytoja dėl mokyklų ir švietimo vadovų ir net dėl politinių vėjų buvo nustumta gerokai į šoną, nesuvokiant kokią žalą galima padaryti mokyklai, švietimui bei kultūrai. Taip pat buvo perskaitytas I. Simonaitytės testamentas, kuris, nors buvo visiems žinomas, tačiau nepaisomas. Anuomet Centro komiteto sprendimu, ji, kaip liaudies rašytoja, buvo palaidota Antakalnio kapinėse. Buvo pastatytas sunkus, didelis akmeninis paminklas. Profesorius tikisi, kad Lietuvos ir savivaldybės atitinkamos institucijos stengsis, kad palaikai būtų perlaidoti Priekulėje, kaip ji ir norėjusi.

Tekstas, nuotraukos - Giedrė Ilginienė