Regina Kuneikienė

Atnaujinta: 2012-10-18

    Gyvenimas – neišsenkantis gėrio, meilės, džiaugsmo, skausmo, kančių, vilčių... šaltinis. Geriame iš jo visi, jausdami nepasotinamą troškulį – gyventi.
    Tėvai – kaimo šviesuoliai – dar vaikystėje parodė žodžio magijos jėgą (įkūrė klojimo teatrą, režisavo ir vaidino jame, vėliau parduodami šią veiklą man), tai suprantama, kodėl didžiausias troškimas buvo tapti aktore. Po karo ne aktorių reikėjo, o mokytojų, todėl studijuodama Klaipėdos ir Vilniaus pedagoginiuose  institutuose įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.
   Buvo laiminga mokytoja, nes pilnai realizavo save ir dirbo mėgstamą darbą. Net 50 metų turėjau galimybę puošti žodį visom intonacijų spalvom ir suteikti jom magišką jėgą, apeliuojančią į jauno žmogaus jausmus ir veiksmus.
    Dėkinga buvusiems mokiniams, kurie savo gerąją energiją dovanojo jai. Dovanojo tiek daug, kad jos užtenka iki šių dienų. Begalinis optimizmas ir meilė gyvenimui dar  gyva ir dažnai išsiveržia kaip tas šaltinis eilėraščio posmu, daina gerąja energija pakrautu žodžiu. Gal visa tai todėl, kad augo miško ir upės Žvelsa apsuptyje. Miškas guodė, maitino, saugojo, o Žvelsa ne tik plovė pakrantę, bet ir  ramino, ugdė  sielą tylos, ramybės, paslapties burtais...

Reginos Kuneikienės kūryba (MS Word dokumentas)