Lukauskienė Vilija

  • Spausdinti

 

   Nuo mažų dienų buvo judri, eibes krečianti mergiotė, romantikė, idealistė. Pirmą eilėraštuką sukūrė būdama penkerių metų. Dalyvaudavo raiškiojo skaitymo konkursuose, jos kūrybą spausdino rajoninis laikraštis „Banga“. Eilėraščiai – skirti vaikystės lopšinei, pilietiškumui, gyvenimui.
    Gyvenimas bėga. Deja, nebegali grįžti atgal nei vienai minutei, nei dienai, turi spėti kartu su juo. Ateina laikas, kai į daug ką pažvelgi tiesiog paprasčiau, nes kiekvienų metų patirtis dovanoja gilesnį supratimą apie gyvenimo posūkius. Taip lengvai jau nebenublokš vėtros, nebeišgąsdins permainos. Labiau nei bet kada yra pasiruošusi sutikti sėkmę ir saugoti kasdienę laimę, branginti bičiulystę... Nemoka pasyviai stebėti, kaip nuo manęs sprunka dienos, bėga savaitės ir galiausiai – metai. Visi Vilijos gyvenimo įvykiai įvyko todėl, kad pati juos prisišaukė. Kiekvieną kartą žmogų įsileisdama į vidų tikisi, kad įsileidžiu svečią. Bet ateina tokių, kurie įeidami užmiršta nusivalyti kojas. Tapau atsargesnė. Žino, kad didelės laimės nėra. Ir netiki ja, kada jos linki. Yra tik mažos laimės – tai maži mūsų kasdienos laimingi akimirksniai. Tokie ir Vilijos eilėraščiai. Tie, kurie rašo eiles, žino, kad eilėraščio bet kada neparašysi. Turi būti emocinis proveržis viduje, kad susidėliotų mintys. Branginkime žemėje išgyventas akimirkas, nevaidinkime dievų ir kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje išlikime žmogumi.

 

 

Vilijos Lukauskienės kūryba (MS Word dokumentas)