Pabrėžienė Marija

 

    Gimė ir augo Skuodo rajone, Udralių kaime. Atminty liko karo ir pokario įvykiai, kaimo pradžios mokykla, vėliau – Mosėdžio vidurinė mokykla, literatų būrelis, sienlaikraščio leidimas ir pirmieji poezijos bandymai. 1958 metais įgijo akušerės diplomą ir ištekėjusi pradėjo laikyti specialybės ir šeimos egzaminą.

    1962 metais likimas atvedė į Gargždus. Darbovietėje leido sienlaikraštį. Reikėjo rašyti ir pačiai. Įsidrąsinusi pasiūlė rajoniniam laikraščiui ir buvo maloniai nustebinta – išspausdino. Taip pat padarė ir tuometinė „Tarybinė Klaipėda“. Dalyvavo rajono literatų veikloje.
    Tačiau likimas kaišiojo pagalius į gyvenimo ratus. Vieną po kito teko slaugyti ir palydėti Anapilin tris artimus žmones: tėvą, mamą ir vyrą. Poezija buvo pamiršta, bet nepalaidota. Laikas – geras gydytojas. Jis numalšina netekties skausmą ir leidžia atsitiesti. Tačiau išėjusi pensijon pasijuto niekam nebereikalinga. Aplink ją buvo tuštuma, kuri prašėsi užpildoma.
    Griebėsi rašymo. Vėl grįžo saulėtos dienos, grįžo naktys, bet ne juodos ir baugios, o šviesios ir žvaigždėtos. Širdy vėl pradėjo pulsuoti šiltas kraujas. Tada pasakė sau: „Aš gyva“. Eilėraščiai jai yra vaistas nuo nerimo ir vienatvės. Pavykęs – lyg kūdikis, kuris nudžiugina pirmu ištartu žodžiu, o nepavykusio  „nemarina“, o bando „pamaitint“ naujom mintim. Jie, kaip ir žmonės, turi ydų, bet neteiskit – jie nekalti, nes jų autorė – ne poetė, o poezijos mylėtoja. Norėdama, kad tie minčių „kūdikiai“ – eilėraščiai – „neišsibėgiotų“, sudėjo į knygą, pavadinusi „Išpažintis per pilnatį“. Tai dovana artimiesiems ir tiems, kurie ją pažįsta. Rašys turbūt iki tol, kol gyvens...

 

 

Marijos Pabrėžienės kūryba (MS Word dokumentas)

Išleista knyga: