Budrienė Jūratė

 

Leisk atsiriekti ryto tylos
Ir padalinti visiems po trupinį,
Surinkti rasą nuo žolės
Ir pagirdyti visus po lašelį.
Leisk kalbėti ne žodžiais, ne sakiniais,
Bet eilėmis,
Nes taip daug lengviau, kai būna
Liūdna arba gera...

 

Jūratės Budrienės kūryba (MS Word dokumentas)

Paplauskis Viktoras

  

    Viktoras Adolfas Paplauskis gimė 1941 m. Telšiuose. 1945 m. kartu su tėvais grįžo į mamos jaunystės miestą Klaipėdą. 1958 m. baigė amatų mokyklą, 1967 m. vidurinę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Klaipėdos politechnikume. Literatas dirbo įvairiuose Klaipėdos miesto gamyklose, profesinėje mokykloje. Nuo 1992 m. vadovavo savo įkurtai verlo įmonei.

    V. Paplauskis su žmona Regina susilaukė dviejų dukrų, turi net keturis anūkus.

Viktoro Paplauskio kūryba (MS Word dokumentas)

 

Išleista knyga:

Savickienė Stefanija

 

    Gimė ūkininko šeimoje, Raseinių rajone, Pagėnėvio kaime. Šeimoje augo penki vaikai, keturios mergaitės ir brolis, Stefanija buvo trečia mergaitė, brolis buvo jauniausias. Ūkio darbai jai buvo įprasti, reikėjo viską mokėti dirbti.
    Kada kolūkis atėmė tėvų žemę, visi vaikai išskrido iš tėvų namų. Tris metus išdirbo Ariogalos mokesčių  inspekcijoje. Kai ištekėjo, atvyko į Klaipėdą. Pradėjo dirbti Gargždų vartotojų kooperatyve, ten išdirbusi visą gyvenimą išėjo į užtarnautą poilsį – į pensiją.
    Su vyru Antanu, gyvendami Gargžduose, pasistatė namą, pasodino sodą, išaugino dukrą. Savo gyvenimo tęsiniu vadina anūkus.

 

Stefanijos Savickienės kūryba (MS Word dokumentas)

Regina Kuneikienė

 

    Gyvenimas – neišsenkantis gėrio, meilės, džiaugsmo, skausmo, kančių, vilčių... šaltinis. Geriame iš jo visi, jausdami nepasotinamą troškulį – gyventi.
    Tėvai – kaimo šviesuoliai – dar vaikystėje parodė žodžio magijos jėgą (įkūrė klojimo teatrą, režisavo ir vaidino jame, vėliau parduodami šią veiklą man), tai suprantama, kodėl didžiausias troškimas buvo tapti aktore. Po karo ne aktorių reikėjo, o mokytojų, todėl studijuodama Klaipėdos ir Vilniaus pedagoginiuose  institutuose įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.
   Buvo laiminga mokytoja, nes pilnai realizavo save ir dirbo mėgstamą darbą. Net 50 metų turėjau galimybę puošti žodį visom intonacijų spalvom ir suteikti jom magišką jėgą, apeliuojančią į jauno žmogaus jausmus ir veiksmus.
    Dėkinga buvusiems mokiniams, kurie savo gerąją energiją dovanojo jai. Dovanojo tiek daug, kad jos užtenka iki šių dienų. Begalinis optimizmas ir meilė gyvenimui dar  gyva ir dažnai išsiveržia kaip tas šaltinis eilėraščio posmu, daina gerąja energija pakrautu žodžiu. Gal visa tai todėl, kad augo miško ir upės Žvelsa apsuptyje. Miškas guodė, maitino, saugojo, o Žvelsa ne tik plovė pakrantę, bet ir  ramino, ugdė  sielą tylos, ramybės, paslapties burtais...

 

Reginos Kuneikienės kūryba (MS Word dokumentas)

Petrauskas Jonas

 

               Jonas Petrauskas gimė Rokiškio rajone, Lukštų kaime. Motina – Uršulė Petrauskienė – buvo gerai žinoma apylinkių audėja. Už dalyvavimą audinių parodose jau 1930 metais Lietuvos Ministro Pirmininko Juozo Tūbelio buvo apdovanota Garbės raštu. Tėvas – Juozas Petrauskas – buvo žinomas apylinkių muzikantas. Lietuvių liaudies meno tradicijos tapo visos šeimos hobi. Gal todėl iki šių dienų visa Petrauskų šeima dalyvauja Lietuvos tautodailininkų sąjungos veikloje.

             Jonas Petrauskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, buvo išrinktas Klaipėdos r. kūrybinės sekcijos pirmininku, surinko daug medžiagos apie Žemaitijos tautodailininkus. Rengė Klaipėdos rajono tautodailininkų darbų parodas ir jose dalyvavo. 1993 metais išleido prisiminimų knygą „Margi drobelių raštai“. Dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 1-ajame ir 2-ajame suvažiavimuose. Yra Lietuvos krašto apsaugos savanoris, laisvės kovų dalyvis, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys.

             Žmona – Dalė Stasė Petrauskienė – dirba Gargždų darželio mokyklos „Gintarėlis“ auklėtoja, aktyviai prisideda prie šeimos kūrybinės veiklos. Gal todėl ir dvi dukros: vyresnioji Loreta studijavo Klaipėdos dailės instituto filiale dizainą, jaunesnioji Rasa mokėsi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Sūnus Remigijus – architektas.

 

Jono Petrausko kūryba (MS Word dokumentas)

 

Išleista knyga:

Vyšniauskienė Aida

 

      Gimė 1957 m. liepos 27 dieną politinių kalinių ir tremtinių šeimoje. Užaugo vaizdingoje gamtoje ant Minijos kranto. Tėtis (šviesios atminties) niekada nesiskyrė su plunksna, visą gyvenimą rašė, o mama skaitė jo eiles.

      Taip šito pasiilgo, kad ir pati pradėjo rašyti.

 

Aidos Vyšniauskienės kūryba (MS Word dokumentas)

 

Išleista knyga:

                                                            

Barauskienė Edita

      Gimė 1941 metųbirželio 28 dieną Šilutės rajone, Virkytų kaime. 1960metais baigė Saugų vidurinę mokyklą, o po to vieneriusmetus dirbo mokytoja Sauguose ir Pašyšiuose, kas ir nulėmė būsimos profesijospasirinkimą. Nuo 1967 metų dirbo mokytoja Priekulėje.

     1998 metais išleido knygą apie Ievą Simonaitytę „Vyžeikių karalienė“, už kurią gavo Ievos Simonaitytės premiją,įsteigtą Klaipėdos apskrities administracijos. 2004 metais tosknygos penkias noveles išleido atskira knyga vokiečių kalba„Sand vom Memelland“.

       2004 metais Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinėjemokykloje įkūrė kraštotyros muziejų.

     2006 metais išleido pasakojimų knygą „Mažas miestelis prie didelio kelio“. Tai knyga apie Priekulės istoriją, josžmones bei pokario įvykius mūsų rajone. Edita yra tos knygossudarytoja ir didesnės dalies straipsnių autorė. Už tą knygąjai buvo paskirta Ievos Simonaitytės premija, kurią įsteigėKlaipėdos rajono Agluonėnų seniūnija. 2007 metais išleista knygos antroji dalis „Prisiminimai ir kūryba. Priekulė“.

       2007 metais „Versus aureus“ leidykla išleido E. Barauskienėsknygą apie Martyną Mažvydą „Žodi, nekrisk ant akmens“. Tai knyga apie pirmosios lietuviškos knygos sudarytoją ir autorių Martyną Mažvydą. Kadangi duomenų apie MartynąMažvydą iki jo įstojimą į Karaliaučiaus universitetą iki šiolnėra surasta, autorė pasirinko romano žanrą, kuris leidžia pasinaudoti intuicija, protinga fantazija, vaizdžiu žodžiu, tautosaka,o dialoguose – pietų žemaičių tarme, kuria, pagal prof. Z. Zinkevičių, kalbėjo Mažvydas.

        Kadangi yra biologė, didelį dėmesį skiria gamtosaugai ir Klaipėdos krašto paveldo išsaugojimui.

        2008 metais rašytojai buvo suteiktas Gargždų miesto Garbės piliečio vardas.

      2013 m. Edita Barauskienė išleido istorinių pasakojimų knygą „Karūna žalčių karaliui“. Knygoje itin daug dėmesio autorė skiria Lietuvos valdovų – Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto – požiūriui į krikščionybę, jų diplomatinei ir ginkluotai kovai prieš Vakarų Europos riterius, pasibaigusiai pergale Žalgirio laukuose ir žemaičių krikštu 1413 metais. 

 

E. Barauskienės kūryba (MS Word dokumentas)

 

Išleistos knygos:

       

Eidėnienė Marytė

 

 

     Gimė 1947 metais rugsėjo 16 dieną. Baigė Veiviržėnų vidurinę mokyklą. Ištekėjusi išėjo gyventi pas vyrą į Mikužių kaimą prie Skomantų. Dirbo labai įdomų ir labai romantišką darbą – prie Veiviržos upės Mikužių hidrometeorologinio posto stebėtoja. Augino penkis vaikučius, pagrandukai – dvynukai Sigutė ir Sigitas. Vyras dirbo eiguliu, visi sodindavo miškus, juos „auklėdavo“. Gyvenimas užgrūdino kaip plieną, praėjo pačią baisiausią gyvenimo ugnį – palaidojo brangiausius žmones: sūnelį ir po penkerių metų vyrą, tragiškai žuvusius. Rodos, žemelė slydo iš po kojų, nieko nebematė, nieko nebegirdėjo... Bet gyvas į žemelę neįlįsi... Gerai, kad turi gerus vaikus: dar dvi dukreles ir du sūnus. Dabar visas džiaugsmelis – anūkėliai, vaikai. 2006 metų rudenį pradėjo dirbti Skomantų pradinėje mokykloje, kur iki šiol tebedirba. Labai labai mėgo rašyti eilėraščius. Dabar, kai yra daugiau laiko, labai norisi visas atplaukusias mintis sudėti į eilėraštį. Nesijaučia poetė, ir nesitiki ja būti, bet norėtų, kad jos paprastus žodžius, paprastas mintis, paprastas eilutes dar kas nors paskaitytų.


Marytės Eidėnienės kūryba (MS Word dokumentas)

Stasaitienė Birutė


 

     Gimė 1948 metais sausio 20 dieną Kelmės valsčiuje, Degučių kaime. Šeimoje augo penki vaikai, Birutė – jauniausia. Augo gražios gamtos, tėvelių, brolių, seserų ir artimųjų meilės apsupta. 1964 metais baigė Elvyravos aštuonmetę mokyklą. Čia turėjo nuostabią lietuvių literatūros mokytoją, kuri pažadino meilę literatūrai. Ruošdavo raiškiojo skaitymo konkursams ir labai džiaugdavosi, kai laimėdavo prizines vietas.
    Neužmirštamas ir įspūdingas buvo kelias, kuriuo keliavo į Kelmės vidurinę mokyklą. Iki stotelės buvo 4 kilometrai. Pėdindavo pėsčiomis, tad kiekvienas gamtos virsmas įsirėžė į atmintį. Raustantys klevai ir išskrendančių paukščių klyksmas. Užpustyti žiemos keliai ir šėlstančios pūgos. Tirpstančio sniego upeliai, pumpurais sprogstantys medžiai, mėlynuojančių žibučių kilimai tarp baltakamienių beržų – tai didžiausias turtas, kurį visada nešiojasi širdy...
    Visur sutikdavo daug gerų ir įdomių žmonių. Tiek Šiaulių medicinos mokykloje, kurią baigė 1971 metais įgydama medicinos felčerės specialybę, tiek dirbdama Kelmės centrinės ligoninės greitosios pagalbos skyriuje. 1972 metais su vyru atvyko gyventi į Gargždus. Dirbo vaikų lopšelyje darželyje „Saulutė“ vyr. medicinos seserimi. Po to Girininkų lopšelyje darželyje, o uždarius jį – draudimo bendrovėje draudimo atstove.
   Aplink geri žmonės, nuoširdus bendravimas, daug netekčių ir atradimų. Kai širdyje visko tiek daug, viskas nebetelpa tavyje – imi rašyti ir kurti. Savo džiugias ir sunkias akimirkas užrašė eilėmis. Rašo tai, ką jaučia širdimi.

"Myliu gamtą, žmones, gyvenimą - tai mano kūryba".

 2013 m. Birtė Jokšaitė-Stasaitienė išleido poezijos rinktinę „PRISILIETIMAI“.

Birutės Stasaitienės kūryba (MS Word dokumentas)

 

Lukauskienė Vilija

 

   Nuo mažų dienų buvo judri, eibes krečianti mergiotė, romantikė, idealistė. Pirmą eilėraštuką sukūrė būdama penkerių metų. Dalyvaudavo raiškiojo skaitymo konkursuose, jos kūrybą spausdino rajoninis laikraštis „Banga“. Eilėraščiai – skirti vaikystės lopšinei, pilietiškumui, gyvenimui.
    Gyvenimas bėga. Deja, nebegali grįžti atgal nei vienai minutei, nei dienai, turi spėti kartu su juo. Ateina laikas, kai į daug ką pažvelgi tiesiog paprasčiau, nes kiekvienų metų patirtis dovanoja gilesnį supratimą apie gyvenimo posūkius. Taip lengvai jau nebenublokš vėtros, nebeišgąsdins permainos. Labiau nei bet kada yra pasiruošusi sutikti sėkmę ir saugoti kasdienę laimę, branginti bičiulystę... Nemoka pasyviai stebėti, kaip nuo manęs sprunka dienos, bėga savaitės ir galiausiai – metai. Visi Vilijos gyvenimo įvykiai įvyko todėl, kad pati juos prisišaukė. Kiekvieną kartą žmogų įsileisdama į vidų tikisi, kad įsileidžiu svečią. Bet ateina tokių, kurie įeidami užmiršta nusivalyti kojas. Tapau atsargesnė. Žino, kad didelės laimės nėra. Ir netiki ja, kada jos linki. Yra tik mažos laimės – tai maži mūsų kasdienos laimingi akimirksniai. Tokie ir Vilijos eilėraščiai. Tie, kurie rašo eiles, žino, kad eilėraščio bet kada neparašysi. Turi būti emocinis proveržis viduje, kad susidėliotų mintys. Branginkime žemėje išgyventas akimirkas, nevaidinkime dievų ir kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje išlikime žmogumi.

 

 

Vilijos Lukauskienės kūryba (MS Word dokumentas)

Pabrėžienė Marija

 

    Gimė ir augo Skuodo rajone, Udralių kaime. Atminty liko karo ir pokario įvykiai, kaimo pradžios mokykla, vėliau – Mosėdžio vidurinė mokykla, literatų būrelis, sienlaikraščio leidimas ir pirmieji poezijos bandymai. 1958 metais įgijo akušerės diplomą ir ištekėjusi pradėjo laikyti specialybės ir šeimos egzaminą.

    1962 metais likimas atvedė į Gargždus. Darbovietėje leido sienlaikraštį. Reikėjo rašyti ir pačiai. Įsidrąsinusi pasiūlė rajoniniam laikraščiui ir buvo maloniai nustebinta – išspausdino. Taip pat padarė ir tuometinė „Tarybinė Klaipėda“. Dalyvavo rajono literatų veikloje.
    Tačiau likimas kaišiojo pagalius į gyvenimo ratus. Vieną po kito teko slaugyti ir palydėti Anapilin tris artimus žmones: tėvą, mamą ir vyrą. Poezija buvo pamiršta, bet nepalaidota. Laikas – geras gydytojas. Jis numalšina netekties skausmą ir leidžia atsitiesti. Tačiau išėjusi pensijon pasijuto niekam nebereikalinga. Aplink ją buvo tuštuma, kuri prašėsi užpildoma.
    Griebėsi rašymo. Vėl grįžo saulėtos dienos, grįžo naktys, bet ne juodos ir baugios, o šviesios ir žvaigždėtos. Širdy vėl pradėjo pulsuoti šiltas kraujas. Tada pasakė sau: „Aš gyva“. Eilėraščiai jai yra vaistas nuo nerimo ir vienatvės. Pavykęs – lyg kūdikis, kuris nudžiugina pirmu ištartu žodžiu, o nepavykusio  „nemarina“, o bando „pamaitint“ naujom mintim. Jie, kaip ir žmonės, turi ydų, bet neteiskit – jie nekalti, nes jų autorė – ne poetė, o poezijos mylėtoja. Norėdama, kad tie minčių „kūdikiai“ – eilėraščiai – „neišsibėgiotų“, sudėjo į knygą, pavadinusi „Išpažintis per pilnatį“. Tai dovana artimiesiems ir tiems, kurie ją pažįsta. Rašys turbūt iki tol, kol gyvens...

 

 

Marijos Pabrėžienės kūryba (MS Word dokumentas)

Išleista knyga: