Majoras Vytautas

  • Spausdinti

   

 

     Tautodailininkas Vytautas Majoras gimė 1930 m. spalio 23 d. Šilutės rajone, netoli Švėkšnos, Vilkų Kampo kaime. 1947-aisiais dar ir septyniolikos nesulaukęs Švėkšnos gimnazijos moksleivis Vytautas Majoras pakliuvo į sovietų saugumo rankas. Už tai, kad priklausė partizanų grupei ir platino lapelius su pasipiktinimo šūkiais ir piešiniais apie žmonių deportacijas, gaudymus ir stribų siautėjimus. Be teismo davė dešimt metų lagerio, atsėdėjo aštuonerius. Iškentė mušimus, badą, pasityčiojimus, keliavo etapais per žiaurumais pagarsėjusius lagerius Rusijoje. Yra sakęs, jog būtent tuose lageriuose „prasidėjo mano amatų mokslai, ten ir mokyklos, ir universitetai... Vyresnieji man sakydavo – mokykis, tau reikės grįžti į Lietuvą. Jie tų dienų nemanė sulauksią“.

     Lageriuose Vytautas sutiko tokius Lietuvos inteligentijos šviesuolius, kaip poetai Antanas Miškinis ir Juozas Gražulis, Antikos vertėjas Liudas Dambrauskas, operos solistas Antanas Kučingis, skulptorius Bronius Petrauskas. Vakarais susėdus ant gultų klausydavosi jų pokalbių apie literatūrą, istoriją, kovas už nepriklausomą Lietuvą. Tų žmonių padedamas mokėsi kalbų, jų skatinamas ėmėsi medžio amato. Dirbdamas metalo liejykloje išmoko tekintojo, dailidės, staliaus darbus. Tos dienos ir tie „universitetai“ ne vieną vasarą po 1990-ųjų buvo prisiminti unikalioje Vytauto sodyboje Jurgių kaime, kai suvažiuodavo buvę Mordovijos ir kitų lagerių kaliniai. Poetas Antanas Miškinis, Vytauto Majoro lagerių bendramintis ir mokytojas, yra sakęs: „...didelė garbė būti auka už tautą, ir šios aukos suvokimas palengvina mums gyvenimą.“

     1955 m. Vytautas Majoras grįžo į Lietuvą ir ėmė mokytis Telšių taikomosios dailės technikume.

     Jau netrukus sukūrė didelius darbus – skulptūrą „Žemaitis“, pastatytą ant Skomantų piliakalnio, kuri ypač siutino ano meto komunistų funkcionierius, mat pasklido gandas, jog toje vietoje broliams miškiniams paminklą pastatęs. Vytautas ir pats neslėpė, esą iš visų širdžiai mielų savųjų darbų „Žemaitis“ jam pats mieliausias. Paskui iškalė „Palangos Juzę“ M. Valančiaus tėviškėje, paminklą 1863 metų sukilėliams, M. K. Čiurlionį, Herkų Mantą, keletą antkapinių paminklų, kartu su kitais Lietuvos liaudies meistrais sukūrė Ablingos memorialą.

     Ilgą laiką Vytautas Majoras dirbo Klaipėdos „Dailės“ kombinate. Tačiau Meistrui niekad neužteko, kad jo drožiniai puoštų tik namo vidų ar puikuotųsi parodose – jo raganaitės, kipšai, šventieji, dievukai ir visi stebuklingi mediniai gyviai bėgo laukan, šliejosi prie gyvo medžio, žvelgė į sodybos tvenkinius, į tėviškės tolius… Kas dabar suskaičiuos, kiek išdrožta rūpintojėlių, kiek pastatyta kryžių miesteliuose, kaimo kapinaitėse, kiek darbų išdovanota…

     Nuo 1960 m. – Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narys. Surengė nemažai autorinių parodų. Kūrinius eksponavo 26 tautodailės parodose. 1982 m. jam buvo paskirta Valstybinė premija. 1996 m. apdovanotas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu ir V laipsnio medaliu. Gautą kompensaciją už iškalėtus metus lageriuose Vytautas Majoras atidavė į Nepriklausomybės fondą.

     Vytautas Majoras amžinybėn iškeliavo 2006 m. kovo 19 d.

    Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteiktas po mirties 2009-aisiais – Lietuvos 1000-mečio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracijos 60-mečio ir Baltijos kelio 20-mečio metais. Apdovanojimą atsiėmė žmona Birutė.