Teresė Vaičiulienė

terese vaiciuliene

Teresė Vaičiulienė gimė 1938 m. rugpjūčio 29 d. Klaipėdos r., Rudaičių kaime, valstiečių šeimoje. 1957 m. baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir pradėjo savo pedagoginę veiklą Šilutės rajono Girininkų septynmetėje mokykloje. 1965 m. baigė Vilniaus Valstybinį V. Kapsuko vardo universitetą ir įgijo filologijos, rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę.
Nuo 1966 m. iki 2005 m. T. Vaičiulienė dirbo Klaipėdos rajone. Vadovaudama rajono mokytojų metodiniam darbui, pedagogė buvo savo srities profesionalė ir savo pareigas atliko su išskirtiniu dėmesiu, meile kiekvienam rajono pedagogui, jaunam specialistui ar mokyklos vadovui. T. Vaičiulienės metodinė veikla suformavo rajono pedagogų metodinės veiklos tradicijas ir padėjo pagrindus šiandieninei Klaipėdos rajono švietimo veiklai.
Nuo 1991 m T. Vaičiulienė dirbo Klaipėdos rajono švietimo skyriaus inspektore-metodininke, nuo 1996 m. – švietimo skyriaus vyriausiąja specialiste. Dirbdama ji gebėdavo įsigilinti į kiekvienos mokyklos bendruomenę ir jos narių veiklą, nustatyti teigiamus pokyčius ugdymo procese bei patarti, kaip įveikti ugdymo proceso problemas.
Teresė Vaičiulienė aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, organizuodavo susitikimus su žymiais žmonėmis, mokslininkais, rašytojais. 2006 m. ji išleido knygą „Vėžaičių krašto šviesuoliai – mokytojai Sadauskai“. Knygos pagrindinis leitmotyvas – didžiausia vertybė – mokytojas, sugebėjęs į mažą vaiko širdį sudėti amžinąsias vertybes: pilietiškumą, pagarbą, meilę artimui, atjautą ir pasitikėjimą savimi.

Mykolas Vaitkus

mykolas vaitkus

Kunigas, poetas, rašytojas, kultūros, spaudos darbuotojas. Gimė 1883 m. spalio 27 d. Gargžduose. Mykolas Vaitkus 1903 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, studijas tęsė eidamas aukštuosius teologijos filosofijos mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje ir Austrijoje – Insbruko universitete, 1944 m. apsigyveno Amerikoje.
Literatūroje daugiausia žinomas kaip lyrinis poetas. Išleido poezijos rinkinius „Margumynai” (1911), „Šviesūs krislai” (1913), „Liepsnelės” (1921), „Nušvitusi dulkė” (1933), „Vienatvėje” (1952), „Aukso ruduo” (1955), „Nuošaliu taku” (1956), „Alfa ir omega” (1963), „Šerkšno sidabras” (1965), „Dienoraštis” (1966); poemas „Laimė” (1911), „Genijus ir meilė” (1912), „Upytė” (1914), „Brėkšta” (1919); psichologinį romaną bibline tema „Tvanas” (d. 1–2, 1927, 1954), autobiografinius romanus apie spaudos draudimo laikotarpį „Auštant” (d. 1–2, 1939), „Rytmečio žygiai” (1944), romaną „Iš įvairių pasaulių” (1929). Parašė keletą dramos veikalų: „Žvaigždės duktė”, (1924), „Vilnius mūsų” (1930), „Žaibas ir mergaitė” (1936). Drama „Žvaigždės duktė” Valstybinio teatro dramos veikalų konkurse pelnė pirmąją premiją, bet nebuvo pastatyta teatro scenoje. Parašė satyrą „Rakšties Rakštys“, atsiminimus: „Mistiniame sode” (1957), „Keturi ganytojai” (1960), „Su Minija į Baltiją” (1962), „Baltijos gražuolė” (1963), „Šiaurės žvaigždė” (1965), „Per giedrą ir audrą” (1965), „Nepriklausomybės saulėj. 1918–1940” (t. 1–3, 1968–1969), „Milžinų rungtynėse” (1972). Atsiminimuose jis rašo ir apie senąją Palangą, mokslą progimnazijoje, sutiktus žymius žmones ir kt.
Profesorius išvertė P. Chaignono „Meditacijos, arba Dvasiški mąstymai” (kn. 1–5, 1929– 1936), Aurelijaus Augustino „Išpažinimus” (1933, 2001), kitų religinių tekstų, operų libretų. M. Vaitkus literatūros, religijos, politikos, visuomenės klausimais rašė periodiniuose leidiniuose: „Vienybė”, „Draugija”, „Viltis”, „Vaivorykštė”, „Vadovas”, „Lietuva”, „Židinys”, „Pradai”, „Žygiai”, „Naujoji Romuva”, „Margutis”, „Aidai”, „Draugas” ir kt.
Už du pirmuosius knygos „Nepriklausomybės saulėj” tomus jam buvo paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija.
Mykolas Vaitkus ne tik kūrė, bet ir buvo įsitraukęs į visuomenės gyvenimą. Jis – „Saulės” draugijos narys, Šventojo Kazimiero draugijos garbės narys, Ateitininkų, Katalikų mokslo akademijos, Lietuvių rašytojų draugijos garbės narys, Lietuvių šaulių sąjungos tremtyje narys, Šaulių žvaigždės ordino kavalierius, tarptautinės Amerikos akademijos amžinasis narys (už nuopelnus lietuvių tautai šios Akademijos apdovanotas žvaigžde ir kryžiumi), taip pat Politinių ir socialinių Mokslų akademijos narys. Jis buvo išrinktas Maltos ordino riteriu.
M. Vaitkus mirė 1973 m. gegužės 20 d. Providence (Rod Ailando valstija, JAV). Palaidotas Putnamo kapinėse. Antkapiniam paminkle užrašyta: „Mykolas Vaitkus. Nušvitusi dulkė...“

Antanas Stalmokas

antanas stalmokas

Lietuvos laisvės armijos Žemaitijos legiono, Kretingos apskrities Gargždų, Endriejavo, Veiviržėnų ir Kulių valsčių partizanų štabo viršininkas, žuvęs didvyrio mirtimi už Lietuvos laisvę.
A. Stalmokas buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys. Tai karinė organizacija, kurios tikslas ginti Lietuvą nuo grįžtančių sovietų okupantų ir atkurti Lietuvos valstybingumą. LLA organizavo partizaninė pasipriešinimą. A. Stalmokas buvo Kretingos apskrities Gargždų, Endriejavo, Veiviržėnų ir Kulių valsčių partizaninio pasipriešinimo sovietų okupacijai organizatorius. Išduotas, tardytas, kankintas Vilniaus KGB rūmuose. Draugų neišdavė, pasirinko mirtį.
Antanas buvo labai gabus, pareigingas, sportiškas moksleivis. Mokėsi Klaipėdos miesto Vytauto didžiojo gimnazijoje. 1939 metais hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, gimnaziją baigė Palangoje, kur vyravo patriotinė dvasia. Abitūros egzaminų pabaiga – 1940 metų birželio 15-oji – sutapo su Lietuvos valstybės okupacija. Besimokydamas gimnazijoje, iki suėmimo, rašė dienoraštį, naudodamasis istoriniais šaltiniais 1941 metais parašė pirmąją Gargždų istoriją. 1940 metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Baigė du kursus. Trečio nebaigė, kadangi vokiečiai universitetą uždarė.
A. Stalmokas buvo sušaudytas KGB rūmų rūsyje. Jo kūnas, kartu su kitų pasmerktųjų, buvo nuvežtas į Tuskulėnų dvaro daržinę, išverstas į duobę ir užkastas. Kai slaptos kapinės buvo pilnai prilaidotos, čekistai bandė jas paslėpti. Daržinė buvo nugriauta, žemė buldozeriu išlyginta ir pasėta
žolė.
Antanas Stalmokas, 1920–1946 m. Gargždų didvyris, kovojęs už Lietuvos laisvę. Išduotas, kankintas ir sušaudytas Vilniuje, KGB rūmuose. Palaikai ilsisi Tuskulėnų dvaro parke – kolumbariume.

Vidutis Petras Normantas

v. petras normantas

      Pedagogas Vidutis Petras Normantas gimė 1943 m. lapkričio 05 d. Jonelaičių kaime, Šiaulių r. Nuo 1957 m. su tėvais gyveno Palangoje. Baigęs Stasio Šimkaus konservatoriją, dirbo Pasvalio muzikos mokykloje, Palangos vidurinėje mokykloje. 1967 metais atvyko gyventi į Gargždus, dirbo Gargždų vidurinėje ir muzikos mokykloje mokytoju, nuo 1976 m. - muzikos mokyklos direktoriumi.
      1973 m. baigė valstybinę konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją) chorinio dirigavimo specialybę. Puoselėjant chorinės muzikos tradicijas, įkurtas berniukų ir jaunuolių choras „Klevelis“, kuriam Vidutis Normantas vadovavo ilgus metus.
      Direktoriaus nuopelnas, kad Gargždų muzikos mokykla visada buvo respublikos muzikos mokyklų dešimtuke, kad joje didelis specialybių pasirinkimas, kad savo vietą čia atranda ir neįgalieji, kad čia veikia gausybė kolektyvų, o juk buvo nelengvų permainų metų, kuomet Švietimo ministerijos vadovai nesuprato muzikos mokyklų svarbos bei paskirties ir siūlė panaikinti tokio tipo mokyklas. V. Normantas inicijavo muzikos mokyklos skyrių atidarymus Veiviržėnuose ir Endriejave, choreografijos ir dramos – Gargžduose.
Aktyviai dirbo su vaikų ir suaugusiųjų chorais bei kitais vokaliniais kolektyvais, siekė, kad kuo daugiau rajono vaikų ir moksleivių turėtų galimybę lavintis meninėje, muzikinėje veikloje. Jo vadovaujami kolektyvai - daugkartiniai respublikinių ir tarptautinių konkursų, festivalių dalyviai ir laimėtojai, dainų šventės dalyviai, pirmuosiuose konkursuose „Dainų dainelė“ V. Normanto vadovaujamas ansamblis ir solistas tapo laureatais.
      Užtarnauto poilsio ilgametis švietimo įstaigos vadovas išėjo 2016 metais.
      Už ilgametį chorinės muzikos propagavimą, saviveiklinio meno puoselėjimą, vaikų ir paauglių užimtumo sprendimą, meninio ugdymo pasiekimus, Gargždų muzikos mokyklos bendruomenės siūlymu Vidučiui Petrui Normantui 2017 m. suteiktas Gargždų miesto Garbės piliečio vardas.

Kalvaitis Bronius

 b. kalvaitis

      Bronius Kalvaitis gimė 1941 m. gegužės 1 dieną Klaipėdos rajone, Žadeikių kaime. 1951 m. kartu su tėvais ištremtas į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajoną. Baigęs Ačinsko darbo jaunimo mokyklą, 1960 m. įstojo į Tomsko universiteto Istorijos fakultetą. Po dvejų metų grįžo į Lietuvą ir toliau studijavo Vilniaus universitete, kur įgijo istorijos mokytojo specialybę.
      Gavęs paskyrimą į Alytų, dirbo rusų 3 – ojoje vidurinėje mokykloje istorijos mokytoju. 1968 m. grįžo į Gargždus, dirbo vidurinėje mokykloje.
      Tuo metu, kai „Žilvičio“ stovyklai reikėjo viršininko, neliko nepastebėtas didžiulis Broniaus Kalvaičio turizmo entuziazmas, todėl paskirtas direktoriumi ir stovyklai vadovavo nuo 1981 m. Penkis dešimtmečius gyvuojanti vaikų vasaros poilsio stovykla tapo savotišku fenomenu, tai, be abejonės, direktoriaus bei visų stovykloje dirbančiųjų vadovų nuopelnas. Tūkstančiams Lietuvos moksleivių Bronius Kalvaitis sudarė puikias sąlygas pailsėti prie Baltijos jūros. Bronius Kalvaitis atkakliai priešinosi verslininkams, kurie siekė stovyklos privatizavimo ir išsaugojo rajono ir visos Lietuvos moksleiviams taip reikalingą poilsiavietę.
      „Minijos“ progimnazijos bendruomenės siūlymu 2016 m. Broniui Kalvaičiui suteiktas Gargždų miesto Garbės piliečio vardas.

Jokubaitis Alvydas

 

      Dr. Alvydas Jokubaitis gimė 1959 m. rugsėjo 8 d. Gargžduose. Baigė Gargždų 2-ąją (dabar „Kranto“) vidurinę mokyklą. 1982 m. baigė Vilniaus universiteto  Istorijos fakultetą.

         1991-1996 m. dėstė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. 1991 m. stažavosi Lenkijos Krokuvos Jogailos universitete. 1992 m. suteiktas humanitarinių mokslų daktaro vardas. Nuo 1996 m. dirba Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Studentams dėsto šiuolaikinę politinę teoriją, politiką ir moralę, šiuolaikinės politikos sampratą. 2003 m. paskirtas instituto Politikos teorijos katedros vedėju, tais pačiais metais jam suteiktas profesoriaus vardas.

         A. Jokubaitis yra Vilniaus universiteto Senato, Mokslo komiteto ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Tarybos narys. Profesorius priklauso mokslinio periodinio leidinio „Politologija“ redakcinei kolegijai. Taip pat yra Atviros visuomenės kolegijos praktikos vadovas, stažuotės koordinatorius, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininko pavaduotojas.

        2002 m. prof. Alvydas Jokubaitis buvo išrinktas geriausiu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto  dėstytoju. Moksliniai interesai: politinė filosofija ir teorija.

Publikacijos: „Politika be vertybių“ ( 2008 m.), „Trys politikos aspektai: praktika, teorija, menas“ (2005 m.), „Liberalizmo tapatumo problemos“ (2003 m.), „Postmodernism and Politics“ (2002 m.), „Postmodernizmas ir konservatizmas“ (1997 m.), „Liberalizmo ir demokratijos konfliktas“ (Politologija. 2009. Nr. 1. P. 3-2). Alvydas Jokubaitis kartu su Raimundas Lopata parengė bendrą darbą – filosofinių istorinių politikos tyrinėjimų knygą „Lietuva kaip problema“, taip pat daugelį straipsnių įvairiuose moksliniuose žurnaluose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Profesorius Alvydas Jokubaitis noriai ir produktyviai bendrauja su Jono Lankučio viešąja biblioteka, Gargždų  bei rajono bendruomene. Viešajai bibliotekai padovanojo vertingų istorinių, filosofinių knygų ir periodinių leidinių, kuriais noriai naudojasi bibliotekos vartotojai, ypač studentai.

Gargždų miesto garbės piliečio vardas suteiktas 2015 m.

Klizas Albinas

Albinas Klizas (nuotrauka Aidano Valaičio)

 

     Albinas Klizas gimė 1939 m. gegužės 30 d. Alytaus rajone, Paliepiuose, valstiečių šeimoje. Lankė Paliepių ir Čėrauciznos kaimų pradines mokyklas, vėliau baigęs Punios vidurinę mokyklą įstojo į tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, kurį baigė 1963 metais ir įgijo lietuvių kalbos ir logopedijos specialybę.
    Pirmoji darbovietė buvo Klaipėdos rajono Priekulės specialioji internatinė mokykla, kur dirbo direktoriumi. Vėliau 22 metus dirbo Klaipėdos rajono Švietimo skyriaus vedėju, Gargždų „Kranto“ vidurinės mokyklos mokytoju. 1999 m. paskirtas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų ir švietimo departamento Švietimo skyriaus vedėju, buvo Lietuvos švietimo tarybos narys.
    Nuo 1990 m. Lietuvos demokratinės darbo partijos, o nuo 2001 m. Lietuvos socialdemokratų partijos Klaipėdos rajono skyriaus narys, skyriaus prezidiumo narys.
   2003 m. – 2007 m., 2007 m . – 2011 m. ir nuo 2011 m. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys. Būdamas Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos Kultūros, švietimo komiteto pirmininku nuolat domisi, analizuoja ir padeda spręsti švietimo, kultūros ir sporto problemas.
    Albinas Klizas yra Lietuvių kalbos mokytojas ekspertas ir švietimo vadybos ekspertas,  Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Išleido knygas: „Dzūkas Žemaitijoje“, „Sūkuriai“, „Laiko juosta“, „Likimai“ ir „Išlįsdavau iš kanapių“. Jo kūryba spausdinama Klaipėdos rajono rašytojų leidžiamuose almanachuose, publicistiniai straipsniai nuolat pasirodo laikraščiuose ir žurnaluose.  
    Rašytojas yra vedęs žmoną Eleną, su kuria susilaukė dviejų dukterų, Jūratės ir Živilės, abi dukterys yra pedagogės.
    2003 m. rašytojas tapo Klaipėdos rajono Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatu, premija skirta už knygą „Sūkuriai“.
    Garbės piliečio vardas Albinui Klizui suteiktas 2014 m.

Vareikienė Aldona

 

 

   Aldona Vareikienė gimė 1933 metų rugpjūčio 1-ąją dieną Šiaulių apskrities Pašvitinio valsčiaus Peluodžių kaime (dabar – Pakruojo rajono teritorija), patriotiškai nusiteikusių pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1940−1944 m. lankė Rimdžiūnų pradžios mokyklą, 1946−1948 m. − Pašvitinio progimnazijoje baigė keturias klases, 1948−1952 m. mokėsi Kretingos gimnazijoje. Palikti gimtąjį kaimą Šerkšnių šeima buvo priversta dėl tremties į Sibirą grėsmės.
    1952−1957 m. studijavo žurnalistiką Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete.
    Baigusi universitetą pagal tuometinę tvarką buvo paskirta į Priekulės rajono laikraščio „Lenino keliu“ redakciją literatūrine darbuotoja, vėliau dirbo laikraščio atsakingąja sekretore. 1959 m., sujungus Priekulės ir Klaipėdos rajonų redakcijas, perkelta į Gargždus. Iki 1990 metų dirbo Klaipėdos rajono laikraščio „Raudonasis švyturys“ (nuo 1962 m.  pavadinto „Banga“) atsakingąja sekretore.
    1995−2004 m. Klaipėdos rajono savivaldybėje ėjo kalbos tvarkytojos ir atstovės spaudai pareigas, tobulinosi „America center“ valstybės tarnautojų mokymuose.
    Su vyru Arimantu Vareikiu (1934−1993) Gargžduose užaugino sūnų istoriką Vygantą Vareikį, Klaipėdos universiteto profesorių, ir dukrą Neriją Vareikytę-Valinčienę, Endriejavo vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoją metodininkę.
     Žurnalistė Aldona Vareikienė buvo ELTOS ir BNS spaudos agentūrų bendradarbė. Kartu su bendraautoriais parengė spaudai leidinį „Atgimimo paminklai“ (1991 m.). Bendradarbiauja „Versmės“ leidykloje leidžiant šimtatomės serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijas. Kelis dešimtmečius A. Vareikienė buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narė. Nuo pirmųjų Atgimimo dienų dalyvauja Lietuvos Sąjūdžio organizacinėje veikloje ir renginiuose, buvo Klaipėdos rajono Sąjūdžio tarybos atsakingoji sekretorė.
    Visuomeninė veikla. Domisi ir rašo literatūros, istorinės atminties, kraštotyros, tautodailės temomis, savo rašinius spausdina laikraščiuose ir žurnaluose. Dalyvavo kuriantis Savanoriškos knygų draugijos ir Kultūros fondo organizacijoms, kurį laiką yra vadovavusi Klaipėdos rajono moterų tarybai, Lietuvos nepriklausomybės metais − darbo grupei, rinkusiai istorinius duomenis apie Klaipėdos rajone gyvenančius tremtinius ir kitus asmenis, nukentėjusius nuo okupacijų. Literatūros mylėtojų ir propaguotojų klubo „Gabija“ narė.
    Įvertinimas. Už sąžiningą pareigų atlikimą ir nuopelnus visuomeninėje veikloje apdovanota Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Padėkos raštais.
    Už darbą renkant politinių kalinių ir tremtinių prisiminimus apie jų kalinimo ir tremties vietas, laisvės kovų dalyvius, rezistentus ir jų kovas pareikšta Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko padėka (2001 m.).
    Aldona Vareikienė yra tarp tų Lietuvos Sąjūdžio veikėjų, kuriems už išskirtinius nuopelnus Baltijos keliui (1989 08 23)  įteiktas Baltijos Asamblėjos Padėkos raštas.
    Už iniciatyvią veiklą diegiant leidybos ir poligrafijos naujoves regioninėje spaudoje bei propaguojant kino, teatro meną ir etnokultūrą apdovanota Lietuvos TSR valstybinio leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komiteto ir Kultūros darbuotojų profsąjungos respublikinio komiteto (1983 m.), Lietuvos kinematografininkų sąjungos (1985 m.), Knygos bičiulių draugijos (1989 m.) Garbės raštais. Daugkartinė regioninių laikraščių poligrafijos, publicistikos, rašinių etnokultūros temomis konkursų prizininkė.
     2013-aisiais žurnalistei Aldonai Vareikienei suteiktas Gargždų miesto garbės pilietės vardas. Tokio įvertinimo ji nusipelnė kaip ištikima Klaipėdos rajono kultūros istorijos metraštininkė.

Skolevičienė Jovita

Skaidrės apie Jovitą Skolevičienę "Kai išeini - sodai vis tiek pražysta..."

 

    Jovita Skolevičienė gimė 1937 m. balandžio 20 d. Plungės rajone, Pajūrio kaime. 1955 m. ji baigė buvusią Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir pradėjo dirbti mokytoja Gargždų vidurinėje mokykloje. 1966–1972 studijavo Valstybiniame dailės institute, įgijo menotyrininkės profesiją. 1973 m. pradėjo dirbti moksline bendradarbe Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos paveikslų galerijoje, o nuo 1978 iki 1990-ųjų dvylika metų sėkmingai vadovavo galerijai. Ji dėstė meno istoriją Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, 46-ojoje profesinėje technikos mokykloje. Vėliau mokytojavo Gargžduose.
     Menotyrininkė buvo išleidusi knygą apie skulptorių Napoleoną Petrulį (1974), parengusi dailininkų parodų katalogų, parašiusi per kelis šimtus straipsnių, parodų recenzijų publikuotų Klaipėdos miesto, rajono ir šalies spaudoje. Jovita Skolevičienė bendradarbiavo rengiant Lietuvos tarybinę enciklopediją ir Mažosios Lietuvos enciklopediją.
     Jovita Skolevičienė aktyviai dalyvavo Gargždų miesto dailės gyvenime, parodų pristatymuose, aptarimuose, kurie vykdavo Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje, Gargždų kultūros centre ir kt., kuravo tarptautines akvarelės parodas. Ir išėjusi į pensiją J. Skolevičienė buvo aktyvi Gargždų kultūrinio gyvenimo dalyvė.
      Mirė Jovita Skolevičienė 2007 m. vasario 21 d.
     2012 m. Jovitai Skolevičienei po mirties suteiktas Gargždų miesto garbės pilietės vardas.

Globis Stasys

    

 

    Pedagogas Stasys Globis gimė 1925 m. balandžio 3 d. Jurbarko rajono Naujininkėlių kaime. 1939 m. baigęs Telviakų pradžios mokyklą toliau mokėsi Eržvilko ir Skaudvilės gimnazijose. 1949–1953 m. studijavo Klaipėdos mokytojų institute, po to neakivaizdžiai – Vilniaus pedagoginiame institute biologiją.

    Dirbo Milgaudžių (Tauragės r.) pradinės mokyklos, Ketvergių (Klaipėdos r.) septynmetės mokyklos mokytoju, nuo 1963 m. – Gargždų vidurinėse mokyklose. Atgavus nepriklausomybę jis buvo vienas pirmųjų tikybos mokytojų Klaipėdos rajone.

    Vadovavo mokyklų jaunųjų gamtininkų būreliams, tvarkė ir gražino mokyklų aplinką. Augino gėles ir rengdavo jų parodas. Respublikinėse parodose yra laimėjęs prizines vietas: 1968 m. – trečią, 1970 m. – antrą, 1971 m. – pirmą. Atlikdavo fenologinius stebėjimus. Yra knygos „Apie gėles, puokštes ir kaktusus“ bendraautoris. 1963–1975 m. visuomeniniais pagrindais buvo Klaipėdos rajono gamtos apsaugos draugijos pirmininkas.

     1987 m. su poeto Butkų Juzės giminės ir knygos bičiulių draugijos „Gabija“ pagalba Vėžaičių seniūnijos Pažvelsio kaime pažymėjo nuniokotą poeto gimtosios sodybos vietą. 1993 m., pažymint Butkų Juzės gimimo 100-metį, mokytojo Stasio Globio iniciatyva čia pastatytas stogastulpis ir surengtas poeto minėjimas. 1991 m. Globių šeima inicijavo ir rėmė atminimo kryžiaus pastatymą buvusio Kulių valsčiaus Tilvikų, Jurjonų, Sauserių ir Šakinių kaimų gyventojams, žuvusiems Sibiro tremtyje ir kalėjimuose.

     Mokytojaudamas Gargždų II (dabar „Kranto“) vidurinėje mokykloje įkūrė medelyną ir „Gyvąjį kampelį“, kuriame moksleiviai priglausdavo ir globodavo sužalotus gyvūnus ir paukščius. Su moksleiviais medelyne išaugintomis liepaitėmis apsodino Minijos upės šlaitus. Kvietinių gatvėje šalia parko tvoros buvusią dykvietę apsodino berželiais. Su moksleiviais savo iniciatyva tvarkė senąsias lietuvininkų kapinaites Dovilų ir Gargždų seniūnijose.

     Pedagogų Irenos ir Stasio Globių šeima išaugino tris vaikus, turi šešis vaikaičius.

     Gargždų miesto garbės piliečio vardas Stasiui Globiui suteiktas 2005 m. rugpjūčio 14 d.

Žemgulis Antanas

 

 

      Antanas Žemgulis gimė 1932 m. liepos 5 d. Klaipėdos rajone, Pajuodupio kaime (gimtoji sodyba seniau buvo vadinama Meškine). Šeimoje augo devyni vaikai, kurie visi pakrikštyti Gargždų bažnyčioje. Antanas – septintas. Tėvai ypač vertino vaikų gebėjimus bendrauti tarpusavyje, su kaimynais ir kitais žmonėmis. Eigulio šeima pirmoji kaime įsigijo radijo imtuvą, dviratį, porą armonikų, prenumeravo keletą laikraščių ir žurnalų. Tėvas Feliksas Žemgulis 1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės 10-metį, buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos jubiliejiniu medaliu. Tą medalį vaikai sugebėjo išsaugoti per karą ir visas okupacijas.

    „Literatūra visada traukė. Perskaitę knygas iš Sadauskų bibliotekos netgi patys bandėme kurti romanus ir apysakas. Tada atrodė, jog Stendalis, Diuma ar Džekas Londonas neliktų abejingi mūsų kūrybai... Tie žaidimai davė naudos, o „žala“ buvo tik ta, kad likome neperskaitę sovietinių autorių knygų“ – prisimena Antanas Žemgulis. – Beje, visada mielai klausydavausi vykusiai parašytų bendramokslių, tarp jų ir Jono Lankučio, rašinių. Dabar suprantu, kaip miela sulaukti literatūros žinovų ir autoritetų dėmesio.“

      Išliko ir liūdnų prisiminimų. Rizikuodami pakliūti enkavedistams, miestelio vaikai vogčiomis stebėdavo Rinkos aikštėje ar NKVD būstinės kieme sumestus sušaudytų partizanų kūnus. Keletas bendraklasių už antisovietinę veiklą buvo nuteisti nuo 10 iki 25 metų katorgos Sibire. A. Žemgulis prisimena, kaip mokiniai buvo svarstyti pedagogų tarybos posėdyje už komjaunuolių autoriteto žeminimą, bažnyčios lankymą ir kažkokią neįvardytą „antisovietinę propagandą“...

     1966 m. Antanas Žemgulis baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo biologijos mokytojo specialybę. Net tris dešimtmečius – nuo 1962-ųjų iki 1992-ųjų vadovavo Endriejavo vidurinei mokyklai. Viso pedagoginio darbo stažas beveik penkiasdešimt metų. Jis mylimas ne tik buvusių kolegų ir mokinių, bet yra ir Endriejavo bendruomenės autoritetas (endriejaviškių himno autorius), istorijos žinovas, fotografas, parašęs ir išleidęs 6 knygas – poezijos rinkinį „Rasota Laiko brydė“ (2002 m.), istorinę apysaką ir poemą „Žemaičiai, Žvelsa ir Žvaginis“ (2003 m.), biografinių novelių rinkinį „Pokario akademijos: XX amžiaus rekrūtai“ (2005 m.), humoristinių eilėraščių rinkinį „Ir pabiro rupūs miltai“ (2006 m.), kartu su kolegomis – mokyklos istorijos apybraižą „Endriejavo mokykla laiko vingiuose“ (2006 m.), ornitologo mėgėjo prisiminimų ir apmąstymų knygelę „Gamtoje – ne vienišas“ (2007 m.).

    Endriejavo vidurinės mokyklos auklėtinė, edukologijos daktarė Zina Ruškytė-Petrikienė ilgametį mokyklos direktorių prisimena taip: „Kai jis pamokos metu užsisvajodavo, mes suvokdavome, jog kažką mąsto. Negalima trukdyti... Jau tada įtariau jį esant poetu. Savo talento ilgai neatskleidė. Bet tai, ką kūrybos žmogus savyje nešioja, anksčiau ar vėliau vis tiek prabunda... Žemės ir kosmoso ryšius pajusdavome kiekvieną astronomijos pamoką. Mokytojo Žemgulio požiūris į dangaus kūnus buvo kažkaip sudvasintas, skatinantis ir mus ieškoti vis naujų žvaigždynų. O kad pats mums ryškiausia žvaigžde buvo, to gal ir nenujautė...“

    Visa endriejaviškių pedagogų Žemgulių šeima yra parengusi spaudai pasakojimus apie Endriejavo apylinkių gamtą, geologinę praeitį, hidrologiją, švietimą, kaimiečių buitį, kulinarinį paveldą leidiniui iš serijos „Lietuvos valsčiai“.

    Antanas Žemgulis gerai žinomas kaip gamtininkas-ornitologas. Su fotoaparatu išvaikščiotos Endriejavo pelkės, ežero pakrantės ir apylinkių miškeliai. Keli dešimtmečiai yra Ornitologų draugijos narys, nuosekliai stebi paukščius ir gyvūniją pasirinktose Endriejavo, Vėžaičių, Veiviržėnų, Judrėnų teritorijose. Stebėjimų duomenis teikia „Lietuvos Raudonosios knygos“ ir tarpinio jos varianto – „Raudonieji lapai“ leidėjams. Stebėdamas paukščius Vakarų Lietuvoje, bendradarbiauja su Ventės rago paukščių žiedavimo stoties ornitologais. Keturiolika autorinių pranešimų išspausdinta 1999 metais išleistame Klaipėdos krašte perinčių paukščių atlase.

    Už nuopelnus kaimo bendruomenėms puoselėjant kaimo moralę bei tradicines žmoniškąsias vertybes pedagogui Antanui Žemguliui Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos organizuotame konkurse „Lietuvos kaimo spindulys-2005“ tapus nugalėtoju, įteikta skulptūrėlė „Šviesos angelas“ bei laureato diplomas. Antanas Žemgulis apdovanotas ir Gargždų miesto atminimo ženklu.

    Gargždų miesto garbės piliečio vardas Klaipėdos rajono Jono Lankučio viešosios bibliotekos siūlymu Antanui Žemguliui suteiktas 2008 m.