Tai įdomu

„Rašydamas knygą rašytojas jaučiasi kaip Sutvėrėjas“, – sako gargždiškė Giedrė Bružienė, romano „Ilja. Paliesti dievą“ autorė.

Vaikystės kaimo ilgesys gali tapti romanu. Tačiau romanas dešimtmečius gali dūlėti stalčiuje, jei autoriui pritrūks drąsos savo kūrinį išsiųsti leidykloms, išgirsti jų kritiką, o gal ir griežtą kai kurių nuosprendį: „Nespausdinsime“. Gargždiškė Giedrė Bružienė, debiutuojanti romanu „Ilja. Paliesti dievą“, apie kūrybos proveržius „PraBangai“ pasakojo iki knygos pasirodymo likus keliolikai dienų.

Rašė sau

– Papasakok apie save.

– Nuo vaikystės labai mėgstu knygas. Būdama paauglė bandžiau kurti, tačiau niekada negalvojau, kad savo kūrybą spausdinsiu. Rašiau dėl savęs. Esu dėkinga lietuvių kalbos mokytojoms Daliai Daugėlienei ir Joanai Lesmanavičienei, nes jos paskatino mane studijuoti lietuvių kalbą (Klaipėdos universitete Giedrė baigė lietuvių filologijos ir švedų kalbos studijas – aut. pastaba). Taip atradau save. „Bangos“ redakcijoje buvo savotiška kelio pradžia, tramplynas į kalbos redaktorės darbus. Be praktikos „Bangoje“, ko gero, nebūčiau patekusi į „Klaipėdos“ redakciją. Ketverius metus Klaipėdos miesto savivaldybėje dirbu dokumentų kalbos redaktore.

– Turbūt ne šis darbas įkvėpė kurti...

– Viskas prasidėjo nuo sumanymo užrašyti viską, ką atsimenu apie savo vaikystės kaimą Plungės rajone. Pieva, pušynai, ežeras, netoli kemsynė... Negalvojau apie jokį romaną, maniau, kad tai tebus savotiškas dienoraštis. Norėjau tik pažaisti spalvomis, kvapais, žodžiais, bet rašydama ėmiau fantazuoti ir pajutau, kad galėtų būti visai įdomi istorija. Nuo tada – lyg apsėsta: galvoje ėmė pintis dialogai, tik spėk užrašyti. Pasinaudojau patarimais „Kaip parašyti knygą per šimtą dienų“, bet rašiau beveik metus. Šedevro vis dėlto nesukūriau, nes trukdė vyras ir vaikai (juokiasi – aut. pastaba).

Veiksmo variklis – meilė

– Tavo romanas apie meilę?

– Apie šių dienų princą ir pelenę (o šios istorijos juk niekada nepabosta), apie smarkų įsimylėjimą, apie didžiausias svajones, apie sveikatą ir jaunystės eliksyrą, apie nuobodulį, apie sąmokslą, apie išrinktuosius žmones, kurie dedasi esą dievai, vieni patys galį kurti pasaulį ir tobulą žmoniją. Apie meilę, kokia ji būna akla, kai nebepaisoma jokios realybės ir nieko nepasimokoma, o svajonės, kad ir pačios drąsiausios, išsipildo. Tai neįprastas romanas – jei reikėtų įvardyti žanrą – širdies romanas su kruopele vaistinės fantastikos. Pasitelkiau etnografinių elementų, šiek tiek parapsichologijos, politikos – vien tam, kad sukurčiau tobulą žmogų. Visgi tokį sukurti, ko gero, yra beveik neįmanoma.

– Kūriniai autoriams – kaip vaikai. Ar pavadinimą romanui rinkai taip pat, kaip vardus sūnums Jogailai ir Aisčiui?

– Vaikams vardus rinkau kur kas atsakingiau. Derinau prie pavardės, stebėjau, kaip skamba. Romano pavadinime esantis vieno iš pagrindinių veikėjų Iljos vardas tiesiog patiko. Be to, jis hebrajų kalboje reiškia „Mano dievas Jis“. Tačiau Ilja savo vardo nepateisino – turi ir daug blogų savybių: pasirodo, jis pedantas, melagis, išpuikėlis, niekinantis už save prastesnius!

– Gal Gargžduose vaikšto Tavo romano veikėjų prototipai?

– Pagrindinė romano veikėja Aurelija Girulytė – tai, ko gero, aš pati. Žinoma, charakterio spalvos gerokai sutirštintos. Aurelija – jautri čiauškalė, velnių prisiėdusi bailė. Jei įsimyli ar ko užsigeidžia, tai mirtinai. Kad sukurčiau įtikinantį personažą, kuris neturėtų mano bruožų, reikėtų dar daug košės suvalgyti... Šiek tiek vieno gargždiškio bruožų turi veikėjas Bronius. Yra romane ir sesuo, farmacijos studentė, mama ir tėtis, tačiau jie nėra mano tėvų kopijos.

Turėtų tikti visiems

– Ar spėlioji, kas bus Tavo romano skaitytojai? Nebijai jų kritikos?

– Kai rašiau, po kelis puslapius vis duodavau paskaityti 20-metei seseriai ir draugėms. Vienos draugės psichologės nuolat klausiau, ar romano veikėjai elgiasi logiškai. Jos lyg susitarusios mane skubino rašyti, geidė sužinoti, kas vyks toliau. Manau, kad romaną galėtų skaityti ir jaunos panelės, ir vyresnės moterys, ir galbūt romantiški vyrai. Norėčiau, kad romanas tiktų visiems: ir lietuvių kalbos mylėtojams, ir rimtesnės, ir pramoginės literatūros mėgėjams. Bet tai tikrai neįmanoma.

Bijau piktos kritikos. Objektyvios sulaukiau iš leidėjų. Ja pasinaudojau ir romaną patobulinau. Esu kviečiama dalyvauti lapkričio 5 d. Knygų dienose Kaune, po to knygos pristatymas vyks Klaipėdoje „Pegaso“ knygyne.

– Svajoji apie antrąją knygą?

– Būtinai dar rašysiu. Rašydamas jautiesi kaip Sutvėrėjas. Didžiausias malonumas – ne pats rašymas, bet grįžti į vakarykštę dieną ir perskaičius nustebti: negi aš taip galėjau parašyti? Apie antrą knygą dar negalvoju – tebegyvenu su „Ilja“. Reikia sukaupti naujų minčių, subrandinti idėjų. Galbūt motyvų ieškosiu pasakose. Rašydama romaną naudodamasi kompiuterine programa virtualiai keliavau po visą pasaulį. O dabar didžiausia svajonė iš tikrųjų pamatyti, kaip žydi baobabai, ir basai atsistoti ant viktorijos lapo (jis išlaiko iki 70 kg) Amazonės deltoje. Visa kita gyvenime jau turiu.

Laima ŠVEISTRYTĖ