Įrašai

Jurga Tumasonytė „Undinės“

Kartais atrodo, kad kažkur turėtų klaidžioti tavo antrininkas – iš tų laikų, kurių prisiminti nebenorėtum. Važiuodamas mašina staiga pamatytum pažįstamą veidą, sucyptų stabdžiai. Pagautas antrininkas maldautų pasigailėti, žadėtų niekada nebesirodyti viešumoje, net sutemus. Reikėtų nepasiduoti įkalbinėjimams, išlaikyti šaltą protą. Ir žudyti taip, kad liktų kuo mažiau pėdsakų. Pavyzdžiui, supančioti statybinių prekių parduotuvėje pirktomis virvėmis, nuvažiuoti į užmiestį ir paskandinti ežero dugne. Jei pasiseks, išbadėjusios po žiemos šaltakraujės undinės greitai suės skenduolio likučius. Sočios išnirs į paviršių giedodamos sirenų giesmes. Nuostabias melodijas, kurių, šiukštu negali klausytis. Kitame ežero gale giesmėse maudysis įsimylėjėlių porelė, dar nežinanti, kad vieną dieną jų keliai išsiskirs. O tada reikės budriai sekti gatvėse pasirodysiančius žmones – galbūt pavyks pamatyti savo antrininką. Tą kvailį, kurį maža nužudyti.